Kurį laiką nejaučiau, kad galiu ką nors parašyti. Galvoje tuščia ir tiek. Net pasidarė kažkaip nejauku. Juk atsirado vieta tinklaraščiui, tam tikri išankstiniai pareiškimai. Ir štai situacija-tuščias puodas vietoj galvos. Nulinis kūrybinis potencialas. Na, ką gi. Gal pavyks po truputį išsijudinti. Ir išgauti rezultatą vietoj tuščio galvojimo. Taigi, ne galvoti apie veikimą, apie tai, ką norėčiau pasakyti, o tiesiog veikti-sakyti, fiksuoti ir tiek. Matyt, pradėjus daryti mane suėmė baimė. Vienas svarbiausių elementų galinčių sustabdyti veikimą. 4 kario principas yra susitikti su savo baimėm.
Pastaruoju metu pastebiu daug grožio smulkmenose. Kartais pavyksta užčiuopti tam tikras meilės-tokios besąlygiškos- apraiškas. Pavyzdžiui, besišypsanti tau atgal bedantė vaikučio burna, laukinis katinas, kuris prieina pabendrauti ir akivaizdžiai prašosi paglostomas (mes jį net praminam Jogurtuku, nes toks baltas, su keliomis gelsvai rausvomis dėmelėmis), keli šilti visai svetimo žmogaus žodžiai (mano vienmetė moteris iš Balio), nuoširdaus atlygiu nepagrįsto rūpestingumo akimirka, ūdriukas rytais plaukiantis upės kraštu, visai nieko nebijanti ir į tave smalsiai žiūrinti varna, iš jūros ištrauktas ir vėliau jūrai grąžintas mūsų šuns, Amber, liežuvio formos akmenukas, užčiuopta vidinės tylos akimirka veikiant kažką visiškai paprasta. Visa tai taip džiugina. Kontakto pojūtis. Taip reiškiasi gyvenimas. Lyg iš magiškų akimirkų suvertas vėrinys.
Tėkmės studija 
Parašykite komentarą